Durbė, tai – Darbėnai Žemaitijoje

Durbė, tai – Darbėnai Žemaitijoje. Aivaras Lileika 2023 07 13

„Dimicatum est aput Durben/Darben...“ (Canonicus Sambiensis, Chronicon Dunamundense), „fuit magnum bellum“ (Annales Thorunenses).

Kad Durbės mūšis vyko prie Darbėnų / Auksūdžio tikimybė 71%, kad Latvijos Durbėje ~1%. Kad kitoje vietoje tarp Jurbarko ir Telšių ~28%. Pats mūšis vyko dėl Mindaugo padovanotos Šv. Margelės Marijos vienuolynui / ordinui Klaipėdos / Memeburg pilies 1253 m. pastatytos Nemuno (anuomet Chronus/Krono/Kūronus) ir Dangės upės žiotyse užblokavusios svarbiausią logistikos kelią bei įšėjimą į Sarmatų jūrą (dabar Baltijos jūra).

Pradžiai apie istorinį mūšio aplinkybes / kontekstą:

1236 09 22 po Saulės mūšio, kurį laimėjo žemaičiai, Kristaus kalavijo vienuolija (Livonijos ordinas) ir Šv. Mergelės Marijos (Teutonų ordinas) vienuolija apsijungia. Livonijos ordinas išlaiko dalinį savarankiškumą turėdamas vienuolijos magistrą.

1242 m. žiauriais kariniais - teroristiniais žygiais Romos katalikų bažnyčios vienuolijos pavergia Kuršą ir dalinai Prūsiją. Imant kuršių ir prūsų vaikus įkaitais, pastarieji buvo varu verčiami kariauti prieš lietuvius bei žemaičius.

1249 m. Šv. Mergelės Marijos vienuolija (Teutonai) galutinai pavergia Prūsiją.

1251 m. išskerdus Žiemgalos diduomenę Romos katalikų popiežiaus karinės vienuolijos pavergia Žiemgala.

1251 m. Mindaugas iš savarankiško Lietuvos valdovo tampa Romos katalikų popiežiaus pavaldiniu. Jį krikštija „Jėzaus kalavijo“ vienuolijos (Livonijos ordino) magistras Andrius von Štirland‘as.

Eiliuotoji Livonijos kronika taip aprašo šios įvykius:

[Ordino magistras]Mandagiai taip kalbėjo:

Jei krikščionimi tu taptum,

Didžią garbę aš tau duočiau

Ir išrūpinčiau karūną,

Jei tik nenumirčiau“.

Žodžiai tie karaliui [Mindaugui] tiko.

Magistrui jis žadėjo

Didį plotą savo žemės;

Išties palankus jam buvo.

<...>

Tuoj jie krikštijo ir šventino

Karalių Mindaugą galingą

Ir jo žmoną Mortą.

Mindaugas karūna džiaugės.

Tada užrašė jis magistrui,

Dosniai jojo nuosavybėn

Plačias ir geras žemes,

Kurios priklausė karalystei ..."

Po šių katalikiško krikšto „švenčių“ kryžnešiai „draugiškai“ suruošė žygį į laisvą nuo vergovės Žemaitiją.

1253 metai. Klaipėdos ir aplinkinių pilių sudeginimas bei kryžnešių Memelburgo pilies pastatymas galutiniam Žemaitijos pavergimui. Naujas vienuolių burgas buvo poilsio, maisto ir apsaugos etapas kelionėse iš Prūsų į Livoniją ir atgal. Be Klaipėdos Mindaugas Romos popiežiui dovanojo žemaičių žemes Raseiniuose, Betygaloje, Ariogaloje, Karsuvytėje (dab. Karšuva) ir kt. srityse.

1254 m. Katalikiškos vienuolijos kalba apie Žemaitiją „tą varnų lizdą [būtina] sudraskyti į kąsnelius“. Otokaras II (Premyslas II) 1254 m. pabaigoje surengė didelį žygį į Prūsus. Sudegintos prūsų pilies vietoje prie Priegliaus upės buvo pastatytas vienuolijų centras — Karaliaučius.

1256 m. žemaičiai surengė žygį link Klaipėdos, į pavergtą Kuršą, kurio gyventojai jau buvo tapę žemaičių vado žodžiais „krikščionių pakalikai“ (Reim 4113). Nesutikdami pasipriešinimo, staigiu puolimu jie išlaisvino nemažai vietinių (Reim 4085—4115). Katalikų bažnyčios kerštas paprastiems žemaičiams: metraštininkas eiliuoja, kaip basieji vienuoliai (pranciškonai) ir pamokslininkai (dominikonai) pirmieji davę pavyzdžius padegti pagonių sodybas (Reim eil. 4238—4391).

1257 08 07 romėnų pavaldinys (okupacinės administracijos vadovas Lietuvoje) Mindaugas savo donacijoje (dovanojimo dokumentas) užrašė Romos katalikų popiežiui bei jo vienuolijoms visą Žemaitiją („totam terram Semeyten“), išskyrus tik Lietuvos vyskupui dovanotąsias žemes. Žemaičiai savo žygyje 1257 m. atėjo iki Memelio pilies, kuri jiems labiausiai rūpėjo („tet vil we“, Reim 4467). Mūšį prie Klaipėdos laimi žemaičiai, bet kryžnešių pilies neužima.

1259 metais Livonijos magistro iniciatyva Karsuvytes (dab. Karšuvos) srityje, pastatyta Jurbarko — Georgenburgo pilis - „castrum ...sancti Georgii“. Tais 1259 m. prasidėjo nauja kryžiaus karo akcija prieš laisvą Žemaitiją. Tais metais popiežiaus Aleksandro IV-jo nurodymu, Kolno arkivyskupas ragina savo ir Mainco parapijų dvasininkus skelbti kryžiaus karą padėti Ordinui Livonijoje, Prūsuose ir Kurše. Dalyviams pažadėtos tokios pat indulgencijos kaip einant į šv. Žemę (Sūnaus - Palestina ir Motinos žemė – Šv. Mergelės Marijos vienuolijos žemės).

1260 m. kovo 10 d. popiežius kreipėsi į atitinkamų sričių dignitorius, reikalaudamas, kad kryžiaus karo piligrimai (į Žemaitiją) nebūtų apdedami muitais, kelių mokesčiais ir kitomis sunkenybėmis. Popiežius pranciškonams suteikia teisės piligrimams ir net kryžiaus pamokslų klausytojams atleisti tam tikrus nusikaltimus, net ekskomunikas. Kryžnešių karinės pajėgos rinkosi Memelyje (Klaipėdoje) dalimis. Viena rinktinė grupė išvyko į Klaipėdą jau ankstų 1260 m. pavasarį. Likusi kariuomenė pajūriu atkako į Klaipėdą vėliau. Memelburge (Klaipėdoje) susijungę Livonijos ir Prūsų jėgos, Burchardo vedamos, turėjo traukti Nemuno žemupiu ir panemuniais į Georgenburgą / Jurbarką, kurį (nuo Balandžio mėn.) buvo apgulę žemaičiai.

!!! Štai nuo čia ir prasideda Lietuvos (ir ne tik) mokesčių mokėtojų išlaikomų istorikų loginės klaidos! Pagal juos iš Klaipėdos, liepos mėn. pradžioje, link Georgenburgo/JURBARKO iškeliavę kryžnešiai staiga pasuką į erdvę dabartinėje Latvijoje. Kuri jau buvo pilnai valdoma kryžiuočių. Atsiverskite tiesiog žemėlapį ir pažiūrėkite kur randasi Jurbarkas ir kur Latvijos Durbė. Kas per loginė klaida! O dabar pažiūrėkite kur randasi Darbėnai ir kaip galima nuvykti iš Jurbarko iki Durbės Latvijoje ir Darbėnų Žemaitijoje upėmis arba paupiais. Priminsiu vienintelė laisva tuo metu buvo likusi Žemaitija. Gi žemaičiai pagrinde kovojo dėl Klaipėdos susigražinimo, o kryžnešiai dėl žemaičių galutinio pavergimo. Tad tikėtina kad žemaičiai apgaulingais manevrais nukreipė kryžiuočius link Jurbarko prie Nemuno upės, o patys buvo susiruošę staigiu puolimu užimti Klaipėdą, tokiu būdu apsupdami pagrindines kryžnešių pajėgas, apsuptyje jas pilnai sunaikindami. Būdamas popiežiaus kryžnešių pavaldiniu Mindaugas galimai nutekino žinią apie visos Žemaitijos karių susitelkimą bei jų planą užimti Klaipėda/Memelburgą. Todėl, suvokdamos karinę apgaulę bei grėsmę, katalikų rinktinės pajėgos buvo priverstos staigiu manevru judėti link žemaičių karių susitelkimo vietos, taip išvengdami rimtesnių spąstų nei kad 1260 m. Liepos 13 d. sekęs mūšis.!!!

Dabar apie kautynes Kuršo žemėje (priminsiu Kretinga ir Įpiltis tuo metu buvo kuršių žemėje), kur buvo užmušti 150 brolių ir daug krikščionių:

Viešpaties metais 1260-tais Livonijos ir Prūsų broliai susirinko su stipriomis kariuomenėmis (tikslu) aprūpinti šv. Jurgio pilies brolius proviantu. Jiems besiartinant prie tos pilies, atėjo žvalgas ir pranešė, kad 4 tūkstančiai žemaičių gaisrais, plėšimu ir praliedami daug krikščionių kraujo, sunaikino vieną Kuršo dalį, išvesdami paimtas nelaisvėn moteris, vaikus ir daug įvairaus grobio (A.L. pastaba: galimai iš Įpilties ir Kretingos apylinkių. Kryžnešiams iš Klaipėdos Dangės upe/paupiais jas buvo lengviausiai bei greičiausiai pasiekti). Tai sužinojus, kol broliai ir visa kariuomenė ruošėsi prie mūšio, kad atvaduotų Kristaus krauju atpirktas sielas iš priešo rankų .... .

(Žemaičių manevras )Tuo metu žemaičiai matė,

Kad daugybę narsiausiųjų

Pražudytų savo vyrų

Prie šitos (A.L. pastaba: t.y. Jurbarko/ Georgenburgas) tvirtovės sienų,

Jei ją pulti jie manytų.

Nuo puolimo atsisakė

Ir į mūšį ėmė ruoštis.

Jie tuomet neblaukė nieko,

Tuoj į Kuršą jie įpuolė.

Magistras prieš juos išjojo.

Su dviem puikiais būriais,(kariuomenėm),

Jie norėjo jų galią suvaldyti.

Jo kariuomenė buvo skaitlinga ir didelė.

Bet negelbėjo tai nieko,

Abiejų pusių jėgos

Ėmė jau į mūšį ruoštis;

Nes kautynės turėjo išspręsti

Ginčą tarp krikščionių ir pagonių.

(eil.: 5583-5600).

Prie Durbės (A.L. did. tikimybė dabartinė Durba prie Darbėnų) upės įvyko, iš abiejų pusių daugybei žūstant, didelės kautynės. „Galop, po ilgos kovos, įvykusios tarp tų brolių, Viešpačiui lemiant, neteko (riteriai) pergalės, nes visa kariuomenės drąsa, liaudžiai pasileidus bėgti, sugniužo ir krito šiose kautynėse, šv. Margaritos dienoje (A. L. pastaba: liepos 12-13-14 pagal kraštą), Kuršo žemėje, lauke (lygumoje) palei Durbės upę. Ten žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras ir brolis Henrikas Botelis, Prūsų maršalka. Su jais drauge 150 brolių. Dievo žmonių (krikščionių) žuvo tiek daug, kad jų skaičiaus ir nesužinojau (negirdėjau). Po šių kautynių priešai vijosi bėgančius žmones. Jie buvo tiek įbauginti, kad trys ar keturi priešai išžudydavo šimtą krikščionių, arba jie bėgo su didele gėda. Štai kaip liko sustiprinti mūsų priešai daugybe grobio, arklių, ginklų, kuriuos iš tiek tūkstančių užmuštųjų rankų išplėšė; ir dabar jie džiaugiasi savo pergale. Susilpnink, Dieve, jų narsumą (stiprybę) ir išsklaidyk juos ... .“

Pagrindinė priežastis kodėl kuršiai perėjo į žemaičių pusę buvo Įpiltyje ir Kretingoje paimti jų vaikai ir žmonos (kuriuos kryžnešiai buvo numatę pasiimti sau po mūšio) ... Tad kuršiams pasitraukus ir (Dusburgo liudijimu) iš užpakalio kryžiuočius užpuolus, katalikų vienuolių (Šv, Mergelės Marijos ordino) kariuomenė buvo pagonių apsupta. Kronistas apgailestauja: „sie wurden ummeringet gar von der heidenschefte schar“ (eil. 5625—26). Eilėtoji kronika sako, kad Ordino riteriai ir sambiai, neturėdami nė minties, kad kas nors būtų pabėgęs, kovėsi toliau netekdami daug žmonių. Toliau metraštis vėl rašo, kad daug narsių didvyrių buvo apgulta, ir kol jie suskubo priešintis, buvo išmušti („des wart ummeslozzen manich helt unverdrozzen“, eil. 5647—48). Likę kryžnešiai sustojo ratu arti vienas kito. Staigiu ir stipriu kamieno-rąsto smūgiu pastarieji buvo išguldyti. Ordino jungtinės kariuomenės likučiai norėjo išsislapstyti gretimame lapuočių miške, bet ir jie, anot Eiliotosios kronikos, apsigavo, nes buvo pastebėti. Dusburgas rašo, kad bėgantieji taip buvę įsibauginę, jog 3 ar 4 pagonys išžudydavę šimtą krikščionių, arba jie bėgę (į Memel'io/Klaipėdos pusę) su didele gėda. Grunau kronikoje pažymėta, kad žemaičiai 8 valandas kovęsi ir mušę priešus su kuokomis (Keulen). S. Daukantas savo kronikoje rado konkrečius posakius kautynių pavaizdavimui: „Žiamaicziai atrėmė savo rendėtiniais brūkliais meldžionių rindą ir kibo grumtiesi vyras su vyru. Žiamaicziai jů ilgyn jů narsyn rėmėsi . pjovėsi, asztůnias adynas, vyras vyrą rumaliodami..." . „Štai šitokiu būdu mūsų priešai buvo sustiprinti tokia daugybe grobio (šarvavimo), arklių ir ginklų, kurie iš tiek (daug) tūkstančių užmuštųjų buvo išplėšti, ir dabar jie džiaugiasi savo narsumu (pergale)“. Durbėje krito Livonijos magistras Burchardas von Hornhausen, Prūsų maršalka Henrikas Botelis. Su jais kartu 150 Ordino riterių. Ordino nekrologijoje Hizkirche (Lucernos kantone) yra pažymėta 170 kryžiuočių riterių. O 1261 m. gruodžio 11 d. Aleksandro IV-jo įpėdinis Urbonas IV-sis visuose, aplinkiniuose kraštuose skelbdamas naują didelę kryžiaus karo akciją Žemaitijon ir Prūsijon, minėjo kad Ordino riterių esą žuvę 500 („quingenti“). Tad net šis 150 žuvusių Šv. Romos imperijos riterių yra mažiausiais skaičius. Tad, tiesa apie žuvusius katalikų riterius yra tarpe 150 – 500. Pagal S. Grunau buvę 11 000 kryžnešių karių (kurių didžioji dalis bus žuvę mūšyje arba perėję žemaičių pusėn).

Kas sugalvojo kad šis svarbus Žemaitijai ir Prūsijos mūšis vyko Latvijos Durbėje:

Pirmas padaro prielaidą kunigas Pr. Žadeikis savo straipsnyje “Istorinis žemaičių mūšis su kryžiuočiais prie Durbės” (Naujoji Romuva 1931 m. Nr. 28) sako: “Rodos, kad neseniai pravestasai geležinkelis Gluda-Liepoja perkerta patį mūšio lauką”. Tas geležinkelis kerta balotą slėnį apie 6 km. į pietus nuo Durbės ežero, kai Durbės upė išteka iš ežero šiaurės vakarų kampo. Kad kautynių vieta turėjo būti šlapia ar klampi, mums parodo kautynių aplinkybės... . Toje vietoje (pietiniame ežero krante) iki šiol yra išlikę Ordino vėliau pastatytos pilies griuvėsiai.“ Kas gi čia dabar? Žemaičiai laimi, o kryžnešiai toje vietoje pilį pastato?

Antrasis, tai archeologas Peteris Stepinas 1960-61 m., kai buvo atliekami didelio masto kasinėjimai būsimojo greitkelio vietoje tiesiant Liepojos-Rygos greitkelį, aplenkiant Durbę, aptiko arčiausiai esančios Diros pilkapyną vietą, ji ir paskelbia Durbės karių palaidojimo vieta. Šio atveju prie Darbėnų esantys pilkapynai tikrai įspūdingesni, o ir atitinką mūšio laikmetį. Dar prisiminkime Naujasodžyje ir Auksūdyje iš kartos į kartą parduodamą padavimas apie tai jog Auksūdžio girioje palaidotas ordino magistras. O ir patys pavadinimai labai iškalbūs Auksūdis – galimai kilęs iš Auka ir Sūdas/Teismas arba Aukų Sodas, netoliese esantis Varniškės miškas – galima kryžnešių lavonų vieta.

Mūšio Darbėnuose/Durbėnuose prie Durbos/Darbos upės apžvalga:

Skubėdama pro Klaipėdą Dangės upe atgal į Kuršą (link Kretingos ir Įpilties) Ordino kariuomenė sutiko žemaičius Durbės/Durbos upelio vakarinėje pusėje. Kronikos nieko nekalba apie kariuomenių išsirikiavimą, galime daryti prielaidą, kad kova vyko tarpe dviejų upelių Dubupio ir Darbos. Už Dubašių nuo Kašučio ežero (pagal vietovės pavadinimą ir ežeras galimai buvo vadinamas Dubašių/Dubos ežeras) tarpe dviejų upių Dubupio ir Darbos/Durbos žemaičiams traukiantis (šiaurės vakarų pusėn) link jų stovyklavietės arba iš anksto paruoštų įtvirtinimų dabartiniame Auksūdyje Pilalės miške. Tarpas tarp abiejų upelių link Darbėnų pusės yra apie 1,2 km. Ties Auksūdžio įtvirtinimais jis susiaurėja iki ~500 metrų. Vienuolių katalikų kariuomenė rikiavosi pagal tų laikų paprotį: riteriai su savo ginkluotais tarnais sudarydami priekines linijas, vietinė, pagalbinė kariuomenė — užpakalines linijas. Išrikiuoti apie 280 riterių ir 1000 jų raitų tarnų ištisa kautynių linija iš trijų eilių, reikia bent 600 m. fronto. Palikus gi dar ir tarpus tarp dalių, tokia kariuomenė turėtų arti 1 km. pločio frontą. Šis atstumas tobulai sutampa su tarpu tarp Durbos ir Dubupio. Ordino kariuomenė puolė pirmoji. Tai galėjo būti Prūsų maršalo von Botel pulkas, kuriam greičiausia buvo ir švedų princas Karolis (Karlas Ulfssonas) ir Prūsų vietinė kariuomenė. Apie juos kronika daugiau kalba ir jie daugiausia nukentėjo, greičiausiai todėl, kad pirmi ir giliausiai pakliuvo į žemaičių apsupimą. Kiti du pulkai puolė iš eilės kiek vėliau, vienas paskui kitą, ar greta vienas kito. Juos rėmę kuršiai ir kiti sąjungininkai galėjo būti paskutiniai puolimo eigoje, nes vieni jų, turėjo progos pasprukti beveik neįsivėlę į kovą, o kuršiai, pagal Dusburgą, perėję į žemaičių pusę užpuolė kryžnešių kariuomenę iš užnugario. Žemaičiai greičiausiai išsirikiavo bent dviem eilėmis matomomis kryžnešiams. Viena jų, silpnesnė, turėjo vaidinti pagrindines jėgas, ir išsirikiuoti priešais Ordino kariuomenę. Jos tikslas buvo iššaukti riterių puolimą. Antroji eilė, stipresnė už pirmą, turėjo būti pagrindinės jėgos ir vaidinti atsitraukimą (link Auksūdžio), o trečioji greičiausiai išsirikiavo slėpdamasi miške, šone prie Dubupio, pasirengusi smogti puolančius riterius iš šono. Taigi, mūšis prasidėjo kryžnešių puolimu, užpuolusiu pirmąją žemaičių kovos eilę. Akivaizdžiai patyrę didelius nuostolius žemaičių traukimasis vyko tol, kol Ordino kariuomenės didžiuma sulėtino puolimą dėl netikėtų jiems pelkynų mūšio lauke. Pulkams iš eilės puolant Ordino kariuomenė galėjo būti išsitęsusi plote apie 1 km. platumo ir iki 1-2 kilometro gilumo (t.y. iki pat Darbėnų). Pasiekus Auksūdį prie iš anksto paruoštų įtvirtinimų žemaičiai turėjo sustabdyti kryžiuočių puolimą. Tuomet sekė žemaičių (pasislėpusių prie Dubupio) šoninis smūgis iš miško, išilgai vakarinio mūšio lauko pakraščio bendra Darbos upės krantų kryptimi. Pakrikusią riterių liniją tas smūgis suskaldė į smulkias grupeles ir prispaudė prie Varniškės miško (iki šiol) išlikusio ežero krantų. Katalikų ordino kariuomenė apsupta iš vakarų, šiaurės ir rytų žemaičių traukėsi į dabartinio Varniškės mišką. Kryžnešių užnugaryje likę kuršiai smogė savo užkariautojams ir pilnai užvėrė apsupimo ratą iš pietų pusės. Mūšio lauke liko kautis tik Ordino kariuomenės branduolys — riteriai jų tarnai, danų karaliaus kariai, o jiems padėjo prūsų daliniai. Pagaliau ir patys kryžiuočiai, ratu vienas prie kito sustoję, dar galėjo gintis. Paprastiems ginklams, ietims, durtuvams, jų šarvai buvo sunkiai įveikiami. Tik staigiu ir stipriu buožės smūgiu buvo galima tokį riterį pritrenkti. Tuomet žemaičiai panaudojo stovyklavietės Auksūdyje rastukus. Anot Dusburgo ir Eiliuotosios Livonijos kronikos (eil.: 5656-5669) „krito tose kautynėse palaimintos Margaretės dieną (1260 07) lauke prie Durbės (dab. Durba) upės brolis Burchardas Livonijos magistras ir brolis Henrikas Botel Prūsijos maršalas, ir su jais 150 brolių, ir iš Dievo tautos tokia daugybė, kad jų skaičiaus negirdėjau. Po tos kovos priešai sekė paskui bėgančius žmones, kas taip pasibaisėtinas dalykas buvo, kad trys ar keturi priešai šimtą krikščionių užmušė, arba su didele baime nuvijo.“ Simonas Grunau savo kronikoje mini, jog lietuviai kovėsi 8 valandas mušdami priešus buožėmis (Keulen). Panašiai rašė ir S. Daukantas savo Žemaitijos ir Lietuvos istorijoje: “Abi pusės puolė it ne savėje viena ant antros, bet Žiamaicziai atrėmė savo randėtiniais brūkliais meldžionių rindą ir kibo grumties vyras su vyru. Žiamaicziai juo ilgyn juo narsyn rėmėsi . . . pjovėsi, asztuonias adynas, vyras vyrą rumaliodami ...“ Mūšio pasekmes Eiliuotoji Livonijos kronika taip apdainuoja:

„Tai truko ne vieną dieną,

Neapykantą visi turėjo

Ir prie karo ėmė ruoštis,

Jiems visiems labai tai tiko,

Betgi turtingasis Dievas

Siuntė paguodą maloniai

Broliams Prūsuose esantiems,

Kad savo ranka galinga

Ir sumanymais visokiais,

Nuo pat ryto iki nakčiai,

Sembą ir kitus kraštus,

Kurie buvo atkritę

Neapykantoje nuo krikščionių,

Pamažėliu nugalėjo.

Juos grąžino krikščionybei

Karo žygiais ir gudrybėmis.

Taip pakrypus tiems dalykams

Kuršiai kreipės į Žemaičius lietuvius,

kad jų pagalbą gautų,

Kad lietuviai atsimintų,

Kaip svarbiausiuoju laiku,

Pasitraukė jie iš mūšio,

Durbės laukuose kurs įvyko.

Tą jų prašymą patenkinti

Žemaičiai/Lietuviai sutiko greitai,

Atsikraustė jie į Kuršą,

Pasiruošę teikt pagalbą.

Didis džiaugsmas buvo kuršiams,

Buvo ūpas jų pakeltas.

Jų krašte pilis stovėjo

Dzintare jos buvo vardas.

Buvo ten siųsti lietuviai,

Ant pečių kad krautų broliams

Nuostolių didžią daugybę.

Kuršiai buvo pasiryžę

Dievo riterius gan greitai

Iš savosios vyt tėvynės.

Šie supratę tą dalyką

Budriai užvedė sargybą.

Dirbt nė viens neatsisakė.

Kuršiai pirma neg manyta

Vėl pasidavė pagonim“ (eil.: 5719-5760)

Netrukus sekė ir Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės 1261m. pagal "Livländische Reimchronik":

[...]

Ir Treniota, ir žemaičiai

Apsisprendė nebegaišti.

Jie, pas Mindaugą nuėję,

Tik su vienu juo kalbėjo:

„Nuo žemaičių atšalai,

Tai netinka jiems labai.

Jei žemaičių paklausytum,

Tai sau garbę padarytum.

Tu apgintum visa tai,

Kas priklauso tau tikrai.

Tu nuo Kristaus pasitrauk,

Ir tiesos iš jo nelauk.

Brolių mokslas neteisingas,

Apgaulingas ir klastingas.

Atmink savo tėvo galią:

Visi vykdė jojo valią,

Jungą sau, vaikams uždėsi,

Laisvės veikiai neregėsi.

Jei Žemaičiuos jie įsigalės,

Neturėsi ir tu pats garbės.

Nedaryk tokios kvailybės –

Žūtų Lietuvos valstybė.

Ką tau vokiečiai sakys,

Vykdysi kaip valdinys.

Nebūk aklas, būk protingas,

Juk vadina išmintingu,

Argi viską užmiršai

Ir kaip elgtis nežinai?“

[...]

Kai karalius tai išgirdo,

Ant žemaičių neįširdo.

Vėl supykęs ant krikščionių,

Prisidėjo prie pagonių.

[...]

Mortai širdį suskaudėjo,

Mat, kaip draugą ji turėjo

Dvasininką pasirinkus –

Brolį Zyvertą Tiuringą.

Pas jį eina tuoj sakyti:

„Man karalių teks prašyti,

Leistų kad sveikam išvykti,

Kad tavęs neliestų pyktis.

Dabar nieko negailėsiu,

Kiek pajėgiu, tiek padėsiu.

Kaip sunku tai iškentėti,

Reikia man didžiai liūdėti“.

Pas karalių nuskubėjo,

Tokiais žodžiais prakalbėjo:

„Nepradėk to vyro skriausti

Ir į Rygą grįžt jam drausti.

Tik po to sulaužyk taiką,

Neužmiršk garbingo saiko“.

Mindaugas atsakė oriai:

„Tegul bus, kaip tu jau nori“.

Zyvertas į Rygą grįžo.

Nieks jam kenkti nesiryžo.

Mindaugo rūstybė neatlėgo.

Vokiečiai iš Lietuvos pabėgo.

Jei nespėjo kas to padaryti,

Tie buvo nužudyti.

[...]

Mindaugo apostazė (juridinis santykių nutraukimas su Romos katalikų bažnyčia) įvyksta Vasario 3 d. 1261 metais

Kaip Šv. Mergeėls Marijos vienuoliai (ordinas) atkeršijo krušiams perėjusiems į žemaičių pusę prrie Durbės/Darbėnų:

Livonijos ordino riteriai, vadovaujami magistro Wernerio von Breithauseno, 1263 m. surengė karo žygį prieš Įpiltį (Ampille, Ampilten). Po nelygios kovos pilies įgula pasitraukė į Lietuvą, o pilį su joje pasilikusiais seniais, moterimis ir vaikais, ordinas sudegino. Nuo to laiko Įpilties pilis nebevaidino žymesnio vaidmens pajūrio krašto istorijoje.

1263 m. metais iš Klaipėdos katalikų vienuolijos (ordinas) surengė žygį į už trijų mylių esančią Kretingos pilį. Padrąsinti kuršių trijų pilių paėmimu (1263 m. pradžioj) bei sunaikinimu, klastingu būdu išviliojo kretingiškius karius. Kretingos pilis buvo paimta, sudeginta ir su žeme sulyginta, o jos įgula, kartu su vaikais ir žmonomis, išžudyta. Tai akivaizdžiai baudžiamieji žygiai, nes buvo išžudyti taikūs gyventojai. Baudžiamieji, nes kuršiai dėl savo vaikų, žmonų perėjo į žemaičių pusę, o tai dar vienas, liūdniausias, patvirtinimas jog Durbės mūšis vyko prie Darbėnų. Katalikų vienuoliams (ordinui) išžudžius kuršius jų likučiai įsijungia sarmatiškon Žemaitijon. Ir nuo tol tai neatsiejama Žemaitijos dalis.

Trumpai suglaudę galima sužymėti šiuos Durbės mūšio pralaimėjimo padarinius katalikų vienuolijoms (Šv. Mergelės Marijos ordinui):

1. Tuoj prasidėjo Prūsų laisvės kovos (neteisingai vadinamas „sukilimu“) trukusiomis apie 14 metų (iki 1274 m.);

2. Laisvės kovon pakilo ir Livonijos tautos: kuršiai, žiemgaliai ir estai. Tik po 7 metų kovų Kuršas vėl buvo katalikų atgautas (1267 m.). Žiemgaliai buvo galutinai nukariauti tik po 30 metų (1290 m.);

3. Šv. Romos imperijos katalikų įgulos tuoj pasitraukė iš pasienio tvirtovių; katalikų rankose teliko tik žemės ruožas į šiaurę nuo linijos Kuldinga – Tukkum -Ryga, tarp Rygos įlankos ir Ventspilio. Žemaičiai įvedė savo įgulas į kuršių pilis. Mindaugo katalikiškas krikštas - karūna - nustojo savo visos reikšmės; tiek politinės tiek istorinės.

4. Vietiniai žmonės suprato jog su katalikais bei jų sukurta Šv. Romos imperija susitarti beviltiška todėl pradėjo kurti savo imperiją – Lietuvos, tapusia paskutine klasikinės Europinės civilizacijos sala Afro – Azijinės krikščionybės apsuptyje.

“Visa katalikų Ordino egzistencija iš pamatų buvo sudrebinta ir Prūsuose. Jei vis dėlto kryžiuočiai šiaip taip, stovėdami ant bedugnės krašto, sugebėjo dar atsilaikyti, tai to svarbiausių priežasčių reikia ieškoti Romos Kurijos skelbiamuose kryžiaus karuose.” (Ivinskis, Durbė).

Pabaigai įkelsiu Dusburgo kroniką, Petro Dusburgiečio kronika, Prūsijos žemės kronika (Chronicon terrae Prussiae), Šv. Mergelės Marijos vienuolijos/ordino karų 1190–1330 istorija. Seniausia išlikusi kryžnešių kronika, parašyta (baigta 1326, tęsinys iki 1330) lotynų kalba Karaliaučiuje Petro Dusburgiečio. Pagal šią kroniką kartu su Gediminu Paplausku sukūrėm dokumentinį filmuką apie Durbę:

https://www.facebook.com/100063705814840/videos/1277586366757942

https://www.facebook.com/sarmats/

Šaltinis ref: www.epaveldas.lt/static/lnb-bucket/C1B0003348849/doc/0005-A702976184D715966FE4B6BAC2699DA7.pdf

83 (80). Apie pilies pastatymą Karšuvoje ant švento Jurgio kalno Tuo metu Livonijos žemės magistru buvo brolis Burchardas iš Hornhauzeno, nusiųstas ten Livonijos broliams iš Prūsijos žemės kaip magistras. Turėdamas kuo tiksliausių žinių apie vieną ir kitą žemę, be to, dėl lipšnaus būdo vienodai vieniems ir kitiems malonus, jis patvarkė, kad, lygiomis dalimis panaudojant Livonijos ir Prūsijos brolių lėšas ir darbą, Karsuvytės (Karšuvos) žemėje343, ant švento Jurgio kalno344, 1259 viešpaties metais būtų pastatyta pilis, kuri tada buvo itin reikalinga krikščionių tikėjimui plėsti. Pastačius šią pilį, jai saugoti ten buvo palikta Prūsijos ir Livonijos brolių bei ginklanešių įgula, sudaryta iš vyrų, tinkamai parinktų ir įgudusių kovoti.

84 (81). Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščionių

1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies ((Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta,atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje)) broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas; vienas kilmingas pamedėnas, vardu

Mata345, Pipino sūnus, brolio maršalo Henriko346 paklaustas, kaip reikėtų pulti priešus, atsakė: „Palikime savo arklius toli užpakalyje, kad neturėtume vilties prie jų sugrįžti, ir patraukime link priešų pėsčiomis, nes tada žmonės, nesitikėdami išsigelbėsią arkliais, nevengs mūšio, antraip jie be abejonės leisis bėgti“. Šiam patarimui nepritarė Danijos karaliaus iš Revelio347 kariai ir daugybė kitų, tvirtindami, kad be arklių jie nestengsią mūšyje atsilaikyti dėl sunkių ginklų. Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami,

kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis

visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimoir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai palaikė brolius, vienas iš jų,sembas Sklodas iš Kvedenavos, Noliubo tėvas349, sušaukęs savo giminaičius ir bičiulius,

pasakė: „Šiandien prisiminkite puikius drabužius, kurių dažnai gaudavote iš brolių, ir, užuot rengęsi vaiskiaspalviais drabužiais, parausvinkite savo drapanas žaizdų krauju, o užuot gėrę saldų medaus vyną, arba midų, kurio ne kartą esate gavę iš brolių rankų, gerkite šiandien žiaurios mirties kartėlį, išpažindami tikrąjį amžinosios trejybės tikėjimą”.

Po to jie vyriškai stojo į kovą ir grūmėsi nelyginant antrieji Makabėjai, o ten prasidėjo didelis mūšis, pareikalavęs ir iš vienos, ir iš kitos šalies galybės aukų. Ilgą laiką sėkmei nekrypstant nei į vieną, nei į kitą pusę, galop broliai, viešpačiui leidžiant, pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia palūžo, kai pasileido bėgti prastuomenė; šiose kautynėse, įvykusiose palaimintos Margaritos dieną (liepos 13 d.) Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės350, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras351, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių352, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus. Po šitokio sutriuškinimo priešai persekiojo bėgančius žmones, kurie spruko taip didžiai išsigandę, kad trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo353. Štai kuriuo būdu sustiprėjo mūsų priešai, laimėję didelį grobį, daug arklių ir ginklų, kuriuos grobstė nukautiems kariams iš rankų, štai kodėl dabar jie puikuojasi savo narsumu. Todėl sutriuškink, viešpatie, jų galybę, išsklaidyk juos, idant žinotų, jog be tavęs nėra kito, kas mus užstotų, mūsų dieve asak Dusburgiečio, kautynės įvykusios in campo juxta fluvium (upė) Durbin;

Tais pačiais metais (1260, rugsėjo 20 d.), švento Mato, apaštalo bei evangelisto, [dienos) išvakarėse, prūsai, matydami, jog broliai šiame mūšyje prarado daug jėgų, netekę brolių, ginklanešių, žirgų, ginklų ir visa kita, kas reikalinga karui, patyrę daug sunkių nelaimių ir aitrių nuoskaudų, vėl atkrito nuo tikėjimo ir tikinčiųjų, sugrįžo prie pirmykščių paklydimų, o savo kariuomenės vadais bei vyresniaisiais sembai išsirinko Glandą357, notangai — Herkų Mantą358, varmiai — Glapą359, pagudėnai — Auktumą360, bartai — Divaną361

90 (85). Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą Šie kariuomenių vadai ir vyresnieji paskyrė dieną, kada, visi susirinkę ginkluoti, turėjo išžudyti visus žmones, išpažįstančius krikščionių tikėjimą, ir visiškai juos išnaikinti. Jie šitai ir padarė, nes visus krikščionis, kurie nespėjo Prūsijos žemėje pasislėpti už įtvirtinimų, arba be gailesčio išžudė, arba išsivarė į amžinąją vergovę; degindami dievo bažnyčias, koplyčias ir kitus maldos namus, niekindami bažnyčios šventenybes, neleistiniems tikslams pavartodami šventus rūbus ir šventas taures, jie be pasigailėjimo žudė kunigus bei kitus bažnyčios tarnus.

1261 sausio 22 dieną užpuolė Pokarviuose kur žuvo daugybė elitinių krikščionių karių iš Jeruzalė/Palestinos

Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis]

bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą. Apsiaustieji iš bado suvalgė 250 arklių ir jų odas. Galop, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį ir slapta atvyko į Elbingo miestą, kur 12 prūsų įkaitų, kuriuos su savimi buvo atsivedę, išlupo akis, o juos sugrąžino jų tėvams. 92 (87). Apie tai, kaip iš anksto buvo išpranašautas šis mūšis Viename Vokietijos krašte gyveno viena dievui pasišventusi moteris atsiskyrėlė.

Išgirdusi velnių kaimenę su dideliu triukšmu ir bildesiu dundant pro savo celę, pasakė deramus užkeikimo žodžius ir juos paklausė, kur taip skubą. Šie atsakė: Prūsiją, rytoj ten bus smarki kova“. Ji tarė: „Grįždami pasakykite man, kas ten bus nutikę“. Jie sugrįžę pasakė, kad krikščionys pralaimėjo ir kad visos sielos, kurių kūnai ten krito, esančios išganytos, išskyrus tris, kurios patraukė į šį karą ne iš pamaldumo, bet todėl, kad ieškojo progų karinėms pratyboms.

93 (88). Apie daugybės maldininkų žūtį Tais pačiais metais į Prūsiją su didele kariuomene atžygiavo grafas iš Barbio368 ir įsibrovė į Sembos žemę. Kai ją nusiaubė, sembai susibūrė, užpuolė jį palaimintos mergelės Agnetės dieną (sausio 21) ir sunkiai jį sužeidė, o kiti buvo priversti sprukti, kai kurie pateko į nelaisvę arba buvo nužudyti.

94 (89). Apie tai, kaip buvo palikta Heilsbergo pilis Neilgai trukus prūsai su trimis kariuomenėmis ir trimis apgulos pabūklais [machinis] bei kitokiais įtaisais apsupo Varmės vyskupo pilį Heilsbergą. Apsiaustieji iš bado suvalgė 250 arklių ir jų odas. Galop, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį ir slapta atvyko į Elbingo miestą, kur 12 prūsų įkaitų, kuriuos su savimi buvo atsivedę, išlupo akis, o juos sugrąžino jų tėvams.

95 (90). Apie Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilių apsupimą Taigi Belialo sūnūs, matydami, kad jiems viskas klojasi taip, kaip nori, tyčiojosi ir piktžodžiavo, smurtu iš aukšto grasino tavo tautai, viešpatie, tarėsi prieš tuos, kuriuos tu globoji. „Eime, sakė, išnaikinsime juos, kad šios tautos nebebūtų ir net Izraelio vardo niekas nebeminėtų“.